Patarimai

Ar šunys mato spalvas

Doc. dr. Rasa Želvytė, LVA Anatomijos ir fiziologijos katedra

žurnalas veterinarijos gydytojams, gyvulininkystės spacialistams ir ūkininkams
VETinfo 2009/5 (67)
(gauta teisė publikuoti www.veislynaskopa.lt)


Daugeliui žinduolių regėjimas – labai svarbus jutimas, teikiantis informacijos apie aplinką. Regėjimu jie orientuojasi erdvėje, vertina nuotolį, kryptį, daiktų erdvinius ryšius, seka įvairių reiškinių pokyčius, kontroliuoja ir reguliuoja savo judesius. Spalvinis regėjimas suteikia daugiau informacijos ir padeda geriau prisitaikyti kintančioje aplinkoje, todėl spalva yra svarbus regimosios informacijos požymis. Šunų smegenys atpažįsta įvairius matomo vaizdo požymius: ryškį, formą, kontrastą ir judesį. Bet ar atpažįsta spalvas?

Spalvinį regėjimą užtikrina skirtingų šviesos bangos ilgių suvokimas. Tačiau spalva - tai ne fizikinis, o psichologinis objekto požymis, kai skirtingo ilgio šviesos bangų sukleti signalai pasiekia tam tikras smegenų sritis, ten yra įvertinami ir susidaro spalvos pojūtis. Spalvą apibūdina trys pagrindiniai požymiai: tonas, padedantis atskirti vieną spalvą nuo kitos, sodrumas, rodantis spalvos tono „praskiedimą“, ir ryškis, t.y. šviesumas. Spalvos tonas ir sodrumas lemia spalvos rūšį. Visos spalvos yra skirstomos į neutralias arba achromatines (baltą, pilą) ir chromatines. Chromatinės spalvos būna grynos (monochrominės), kurios yra gaunamos suskaldžius baltą šviesą į atskirus monochromatinius spindulius, ir negrynos, kurios gaunamos įvairiais būdais sumaišant monochrominius spindulius. Kai susimaišo įvairaus ilgio ir intensyvumo šviesos bangos, matoma balta spalva.

Skirtingo ilgio šviesos bangos, sudarančios spalvų spektrą, žmones ir gyvūnus pasiekia vienodai. Tik šios spalvos suvokiamos ne vienodai, todėl žmonės ir įvairūs gyvūnai spalvas mato skirtingai, o spalvinį regėjimą nulemia akies tinklainės struktūra.

Vidiniame akies obuolio sluoksnyje, yra dviejų rūšių regos receptoriai (fotoreceptoriai): lazdelės ir kolbelės. Nerviniai impulsai, kuriuos regeneruoja lazdelės ir kolbelės, regos nervu yra perduodami į galvos smegenis, kur susidaro jutimas.

Fotoreceptoriuose yra regėjimo pigmentai, kurie absorbuoja skirtingo ilgio šviesos bangas. Lazdelių pigmentas absorbuoja šviesos bangas visame matomos šviesos diapazone. Aktyvuoti lazdeles pakanka blankios šviesos, todėl šios ląstelės užtikrina naktinį matymą. Lazdelės, kurių akyje yra labai daug (apie 120 mln.), geriau už kolbeles atskira judesį, bet jos negali užtikrinti ryškaus ir spalvoto vaizdo. Todėl silpnoje šviesoje daiktai atrodo neryškus ir pilki. Toks regėjimas yra nespalvinis, t.y. achromatinis.

Kolbelės, daugiausiai susitelkusios centrinėje tinklainės dalyje ir jautrios ryškiai šviesai, atskiria daikto detales ir spalvą. Kiekvieno tipo kolbelės skirtingai reaguoja į skirtingo ilgio šviesos bangą. Kolbelės, kurių pigmentas jautresnis trumpoms bangoms, vadinamos mėlynos spalvos receptoriais(M). Kolbelės, kurios jautresnės vidutinio ilgio bangoms, vadinamos žalios spalvos receptoriais (Ž). Raudonos spalvos receptoriai (R) jautriausi ilgoms bangoms. Trys skirtingo pigmento turinčių kolbelių rūšys sudaro spalvinio regėjimo pagrindą. Žinduoliai, kurių kolbelėse yra trijų rūšių pigmentų, vadinami trichromatais. Esant silpnam apšvietimui, tinklainės kolbelių sistema neveikia, o spalvinį regėjimą nulemia tik normalus kolbelių ir jų pigmentų funkcionavimas.

Žmonės yra trichromatai, o daugelio gyvūnų tinklainėje yra mažiau rūšių kolbelių pigmentų, todėl suvokiamos ne visos spalvos. Bet koks spalvinio regėjimo nepakankamumas, kai nesuvokiamos vienos ar dviejų spalvų sritys, lyginant su žmonių regėjimu, vadinamas spalviniu aklumu. Tačiau tai nereiškia, kad gyvūnas nemato jokių spalvų. Gyvūnai, akli tik kai kuriems spalvų tonams, vadinami dichromatais, o monochromatai yra akli visiems spalvų tonams. Jų regėjimas primena juodai baltą fotografiją.

Daugeliui šunų augintojams kyla klausimas, ar šunys akli spalvoms, ar nemato raudonos, žalios spalvų, o gal mato tik pilkus atspalvius. Įvairiuose literatūros šaltiniuose galima rasti prieštaringus atsakymus.

Prieš šimtą metų mokslininkai šunų spalviniam regėjimui tirti naudojo įvairius testus. Gauti rezultatai suteikė daug naudingos informacijos apie šią funkciją, tačiau testai nebuvo pakankamai jautrūs. Todėl remiantis tuo metu gautais rezultatais buvo padaryta išvada, kad šunims būdingas spalvinis aklumas, kuris buvo aiškinamas tik juodos ir baltos spalvos bei pilko atspalvio suvokimu. Buvo teigiama, kad spalvinis regėjimas neturi reikšmės šuns gyvenime. Toks teiginys nebuvo pagrįstas mokslinių tyrimų rezultatais, bet žmonės jį priėmė kaip įrodytą tiesą. Mokslininkai ilgai pamiršo šią sritį ir tik beveik po 90 metų buvo įrodyta, kad šunys mato spalvas.

Šunų tinklainėje yra žymiai mažiau spalvoms jautrių kolbelių nei žmonių tinklainėje. Be to, šunų tinklainėje buvo nustatytos tik dviejų rūšių kolbelės, t.y. šunys – dichromatai. Viena kolbelių rūšis jautriausia violetinės ir mėlynos spalvų šviesos bangos ilgiui(429-435 nm), kita rūšis – geltonos ir žalios spalvos( apie 555 nm). Todėl padaryta prielaida, kad šunys šias spalvas suvokia kitaip nei žmonės.



Tiriant šunų spalvinį regėjimą, viename bandyme buvo tiriami trys šunys – du greihaundai ir vienas miniatiūrinis pudelis, kurių šeimininkai buvo tyrimą atliekantys mokslininkai. Kiekvienas šuo buvo patalpintas į jų dydį atitinkančią kamerą, snukį nukreipiant į ekraną. Ekrane horizontalioje linijoje įsižiebdavo trijų spalvų laukai, po kiekvienu iš jų būdavo dubenėlis su skanėstais. Bandymo metu kompiuteris įvairiai parinkdav spalvas ir jų ryškį, tačiau visada dvi spalvos būdavo vienodos, o viena – skirdavosi. Skirtingos spalvos lauko padėtis ekrane buvo nepastovi ir įsižiebdavo atsitiktinai dešinėje, viduryje arba kairėje pusėje kitų dviejų vienodų spalvų atžvilgiu. Pakartojus bandymą apie 4000 kartų, visi šunys suprato užduotį – surasti skirtingą spalvą. Kiekvieno teisingo pasirinkimo atveju šuo buvo skatinamas skanėstu. Šunys taip pamėgo šį bandymą, kad noriai leisdavosi uždaromi į kameras. Tokiu būdu pripratinus šunis prie bandymo sąlygų, rezultatai buvo registruojami visą savaitę. Kai šuo neatskirdavo vienos skirtingos spalvos, jis spėdavo, tačiau spėjimo tikslumas buvo apie 30 procentų (viena iš trijų galimų spalvų). Kai spalvas atskirdavo, dažniausia šuo pasirinkdavo teisingai, todėl rezultatų tikslumas būdavo žymiai didesnis.

Šio bandymo rezultatai rodo, kad šunys mato spalvas, tačiau siauresnėse ribose, nei mato sveikas žmogus. Žmogaus matomų spalvų vaivorykštė vadinama „VIMŽGOR“: violetinė, indigo (tamsiai mėlyna), mėlyna, žalia, geltona, oranžinė ir raudona bei šimtai šių atspalvių variantų. Šunų spalvinis regėjimas panašus į žmonių, kurių tinklainėje nepakankamas žalio pigmento turinčių kolbelių kiekis ir todėl jie neskiria priešingų spalvų poros –raudonos ir žalios. Šunų matomas spalvų spektras skiriamas į du tonus. Vieną toną –šviesos bangas nuo violetinės iki mėlynai violetinės ribos (430-475 nm), šunys mato mėlyną. Manoma, kad kitą toną, kurį žmonės mato kaip žalsvai geltoną, oranžinį ir raudoną (bangos ilgis 500-620 nm) spalvas, šunys mato tik geltoną. Mėlynos ir žalios šviesos bangų sankirtoje (bangos ilgis 475-485 nm) šunys spalvų neatskiria ir mato tik baltą spalvą arba pilkus atspalvius (neutralios spalvos sritis). Šunų matomumų spalvų gama apibūdinama „VIMBGGG“ (violetinė, indigo, mėlyna, balta, geltona, geltona, geltona). Spektro viduryje spalvos matomos „praskiestos“, nes susimaišo su neutraliomis spalvomis, t.y. balta ir pilka.

Nors šunų spalvinis regėjimas panašus į žmonių, kurie neatskiria žalios ir raudonos spalvų, tačiau yra esminis skirtumas – mažesnis kolbelių skaičius šunų tinklainėje nulemia mažesnį spalvos sodrumą. Be to, šunų suvokiamų spalvų spektro neutralios spalvos sritis yra pasislinkusi mėlynos spektro dalies link (480 nm), o žmonių ši sritis yra arčiau žalios spektro dalies (505 nm). Šunys daug geriau už žmones atskiria vos pastebimus pilkus atspalvius, o tai labai svarbu, kai apšvietimas yra silpnas ir kolbelės dirginamos silpnai. Juk šunys, kaip ir dauguma plėšrūnų, geriausiai mato prieblandoje, o žmogaus akis prisitaikiusi optimaliai matyti ryškioje šviesoje.

Taigi, remiantis mokslininkų tyrimų rezultatais, galima teigti, kad šunys mato spalvotą vaizdą, tačiau kartu jiems būdingas ir spalvinis aklumas, o esant spalviniam aklumui, neįmanoma atskirti daugelio atspalvių. Tačiau nederėtų pamiršti, kad spalva yra tik vienas iš regimo vaizdo požymių. Šunims svarbesni kiti požymiai –tai judesys, nes judantį daiktą lengviau pastebėti, ir kontrastas, kai stebimo daikto forma aiškiai skiriasi nuo bendro fono. Geriausiai vaizdas matomas tik kartu vertinant visus vaizdo požymius.

Nors regėjimas yra labai svarbus jutimas, tačiau šunys aplinkai pažinti naudoja kitus ne mažiau svarbius jutimus – uoslę ir klausą, kurie žmogui nėra tokie reikšmingi kaip rega.