Patarimai

Šunų pojūčiai

Iš:

„Mitybos įtaka gyvūnų ligų prevencijai“

 

Autoriai:

Doc. dr. A. Januškevičius, doc. dr. G. Januškevičienė

Doc.dr. J. Kulpys, doc.dr. G. Zamokas, doc. dr. V. Vaitkus

 

Lietuvos veterinarijos akademija

 

 

ŠUNŲ POJŪČIAI

 

Šunų elgsena niekada nebūna nemotyvuota. Daugelio organų funkcijos pasireiškia tuo, kad

jie priima išorinius stimuliatorius ir perduoda į smegenis, o tik po to seka atitinkama reakcija.

Šuniukai gimsta kurti ir nieko negirdi pirmąsias dešimt dienų. Po to pradeda girdėti garsus,

kurie jam neužsifiksuoja. Suaugęs šuo sugeba užfiksuoti visus garsus. Tik po kiek laiko šuniukai pradeda suprasti, kad lojimas perspėja, jog reikia saugotis arba laikytis atokiau. Iš kur sklinda garsas šuniukai pradžioje atskirti nesugeba, tai gali atlikti tik šiek tiek paaugę.

Labai svarbu mažiems šuniukams, kad nebūtų kurčia jų motina. Kurčia kalė, kaip motina, yra

netinkama.

Skonio pojūtis paremtas stimuliacija, kurią sąlygoja tirpios cheminės medžiagos. Žmogus

skiria saldų, rūgštų, kartų, sūrų ir metalo skonius. Manoma, kad tokius skonio pojūčius turi ir šuo. Šuo produktus atskirti sugeba pagal kvapą. Todėl ką mes įvardiname skoniu, šunims tai įvardinama, kaip kvapas. Šuo iš ėdamo pašaro gauna pasitenkinimą ir įspūdžius, kurių mes negalime gauti.

Įgavę mitybos įgūdžius iš savo protėvių, šunys pašarą praryja. Kramtyti pašarą nėra

būtinybės, užtenka suplėšyti nedideliais gabalais, kad būtų galima lengviau praryti. Apsispręsdamas neėsti, šuo daugiausiai orientuojasi į kvapą, skonis čia mažai ką lemia. Dėl šios priežasties šunį lengviau nunuodyti negu kurį nors kitą gyvūną.

Beveik visi šunys žalios mėsos neėda tol kol nejaučia alkio. Virtą mėsą suėda visi. Pastebėtas ir toks šunų poelgis – mėsos užsikasimas. Pūvančią gyvulio skerdieną šunys ėda pasimėgaudami, prieš tai ant skerdienos voliojasi, stengdamiesi išsitepti nuo jos visą savo kailį.

Alkis šunis pastumia neįtikėtiniems poelgiams. Ne kraujo skonis vokiečių aviganius priverčia

ištraukti iš vežimėlių kūdikius, juos nužudyti ir dalinai suėsti. Jiems žinomas kūdikio, o taip pat

žmogaus kvapas, bet jų kraujo skonis nėra žinomas, todėl žudymo tikslas – pavydas, o ne alkis.

Šuns uoslė, lyginant su žmonių uoslės pojūčiais, žymiai geresnė. Šuns vidinės ertmės plotas,

pro kurį praeina kvapus turintis oras, savo plotu prilygsta bendram šuns odos plotui, tuo tarpu žmogaus šis plotas yra labai nedidelis. Šuns uoslė žymiai geriau išvystyta, todėl jų atmintis kvapams žymiai geresnė. Šuo kvapą gali užuosti trijų kilometrų atstumu, jeigu šis kvapas sklis pavėjui. Medžiokliniai šunys pagal kvapą jaučia paukščius, aptinka briedžius, lokius. Vokiečių aviganis gali surasti žmogaus pėdsakus, paliktus prieš pusvalandį, kai kurių veislių šunys pėdsakus gali atsekti praėjus net šimtui valandų.

Uoslė nuo gimimo išlieka pagrindinis šunų pojūtis. Pagal kvapą visai mažas šunelis suranda

motinos spenį, o kada paauga, pagal kvapą atsirenka jam paduotą pašarą. Šuo sugeba atsirinkti reikiamą kvapą, ko mes nesugebame, išskirti iš daugelio kitų. Tai labai svarbu ieškant pradingusių žmonių. Ir vilkai eina tais pačiais pėdsakais, nepriklausomai nuo to, kur tie pėdsakai palikti ir kiek kitų pėdsakų juose būtų įsimaišę. Kiekvienas šuo tam tikru laipsniu sugeba justi kvapus. Toks vienas iš įprastinių kvapų, kuris juntamas, kada šuo šlapinasi ant to paties stulpo diena iš dienos. Žmogaus ir šuns uoslės skirtumą patvirtina ir tai, kad žmogui žmoniški kvapai pasidaro identiški, o šuo išskiria kiekvieno žmogaus kvapą.

Gimę šuniukai aplinkoje orientuojasi pasikliaudami nuovoka. Šunys jautrūs karščiui ir į jį

reaguoja pradėdami dažniau kvėpuodami. Šuo pėdomis jaučia vibraciją. Vibraciją šunys jaučia ir oda.

Šunys žymiai jautresni elektros poveikiams, nes jų kraujyje yra daugiau druskų. Tiek žmogus, tiek šuo vienodai jaučia nedidelį skausmą. Šunys žymiai geriau prisitaiko šalčiui, užsiaugina tankesnį kailį, sukaupia pakankamą kiekį poodinių riebalų. Kambariniai šunys šalčio nepakelia.

Kautynėse šunys susikandžioja odą, plėšo vienas kitam ausis, susilaužo galūnes, smarkiai

kraujuoja, bet kautis nenustoja. Tas paaiškinama tuo, kad smarkiai įpykę šunys, įgauna dideles dozes adrenalino, kuris pasižymi anestezuojančiomis savybėmis.

Šuns rega blogesnė negu žmogaus, bet kai kurie šunys mato iš didesnio atstumo, o kai kurių

veislių šunys daug geriau mato judančius daiktus. Šunys spalvų neskiria, jie mato tik pilkus šešėlius, kuriuos mes stebime ant foto juostelės, kaip negatyvus.

Kaip šuo juda tamsoje? Daugumos gyvūnų akies tinklainėje randamas rodopsinas, o šunų ir

kačių tinklainėje rodopsino yra labai mažai arba visai nėra. Žmogaus akies tinklainėje rodopsinas sintetinasi, todėl mes gerai matome ir prieblandoje, o šunys šios savybės neturi. Šunys turi išvystytą sistemą, kuri išplečia lėliukę ir taip padidina šviesos patekimą, be to, šunys panaudoja jutimo organus.

Šunų matymo laukas yra daug platesnis negu žmogaus.

Spalvų neskiria ne tik šunys, bet ir katės. Šuo naudotis akimis mokosi visą gyvenimą. Jeigu

žmogiškoji būtybė su sijonu užlips šuniukui ant kojos, iš tikrųjų, jis tada pradės bijoti visų moterų, kol neįsisąmonins, kad ne visos moterys mindo jam kojas. Atpažinti judantį objektą šuo sugeba maždaug už vieno kilometro. Šunims patinka žiūrėti televizorių, nes jiems patinka judantys paveikslėliai.

Kai kas teigia, kad suaugusiam šuniui pašalinus uodegą, jisai praranda pusiausvyrą, pradeda

pintis kojos, dresuojant neįveikia kliūties. Pašalinus šuniui koją, jis vaikščioti išmokomas iš naujo.

Amputavus užpakalinę koją pasireiškia mažiau sunkumų negu netekus priekinės kojos. Užpakalinė koja daugiausiai naudojama atsispyrimui, šuoliui, kai tuo tarpu, priekinė koja reikalinga svoriui palaikyti. Net ir šuniukai embrionai pasižymi gerai išvystytu pusiausvyros pojūčiu. Nustatyta, kad kada kalė persiverčia, embrionai irgi persiverčia į kitą pusę, kad būtų viršutinėje padėtyje.

Šunys labai tiksliai jaučia laiką.

Šuo gyvena jausmų, o ne proto pasaulyje. Šuns emocijos išreiškiamos tokiomis sampratomis,

kaip baimė, pyktis, baikštumas, agresyvumas, ramumas, kerštas, meilumas, godumas, gėda,

džiaugsmas, susijaudinimas, pasitenkinimas, laimė, gailestis ir kiti.

Šunys sugeba skirti aukštį ir kritimą žemyn, kryptį į dešinę ir kairę, judėti į priekį ir atgal.

Šuo, pažindamas aplinką, visada suras savo namus, bet erdvė jiems ribota.

Šuo gerai prisimena tai, ką matė keletą valandų, nes šį pojūtį vėliau užgožia kiti vaizdiniai.

Šunys kvapus įsimena daug geriau negu išorinius vaizdus. Šuo labai gerai įsimena atliekamų veiksmų eiliškumą.

Šunys skaičiuoja ne itin sėkmingai. Jeigu kalei iš didelės vados paimsime du ar tris šuniukus,

jinai į tai visai neatkreips dėmesio, jeigu nepastebės arba neišgirs šuniukų inkštimo ir neužuos kvapo.

Šuo sugeba pamėgdžioti. Šuo, kaip ir vilkai, turi gerą sugebėjimą adaptuotis. Jie bendrauja

garsais – lojimu, inkštimu, kaukimu. Vienas šuo sulos ir aplink dideliu spinduliu loja visi aplinkiniai šunys. Išgirdęs kai kuriuos garsus, šuo gali kaukti į viršų iškėlęs galvą, tuo pat atsakys ir aplinkiniai.

Nekelia jokių abejonių, kad šunys bendrauja ir gestais. Kalės norėdamos pranešti, kad rujoja, pradeda žaidimus arba užriečia uodegą. Tai sujaudina patinus, esančius ir labai toli, nes jie pajunta rujojančios kalės kvapą.

Kas priverčia šunį loti? Pirmiausia tai instinktyvi reakcija į kažką neįprasto. Gal tai

perspėjimas kitiems, panašiai kaip ir vilkų lojimas gaujai. Kai kurie šunys įpratę, kad lojant galima kažką gauti. Gal jie prašosi žmoniškojo bendravimo arba paleidimo nuo grandinės. Kartais šuo loja iš vienatvės. Šuo nuo savo lojimo garso jokio pasitenkinimo nejaučia.

Žaidimai šunims reikalingi. Su amžiumi poreikis žaidimams silpnėja. Ypač šuniukams labai

patinka žaisti. Žaidimus šunys daugumoje pradeda paėdę, retai kada pradeda žaisti būdami alkani. Kai kurie šunys žaidžia vieni: nešioja pagalius, indus, rausia žemę ir loja – visa tai šuniško džiaugsmo išraiška ir linksmybės.

Šuo turi instinktą sugrįžti namo. Paukščiai sugeba sugrįžti namo, nes jie orientuojasi pagal

saulę. Kada saulės nesimato, paukščiai smarkiai išsibarsto, tada sugrįžti namo yra daug sunkiau. Šuo sugrįš pagal klausą, atpažindamas girdėtą švilpimą arba sekdamas žinomus kvapus. Šuo atpažįsta gimtąsias vietas. Jeigu šunį išleisime toli nuo namų vis toje pačioje vietoje, tai kaskart namo sugrįš vis greičiau.

Gerai žinomas instinktas, susijęs su šlapimo išsiskyrimu. Žinoma, kad šuniukai šlapinasi

prisėsdami, o paaugę pakeldami koją. Šlapinimasis pakėlus koją pas vienus pasireiškia nuo pusės metų, o pas kitus dvejų metų, nes tai priklauso nuo subrendimo, kada pradeda formuotis sėklidės ir testosterono išskyrimas.

Viena iš vėlesnių susiformavusių elgsenos formų – stengimasis apsaugoti arba apsaugos

instinktas. Šuniukai labai retai puola pravažiuojantį automobilį, dažniau jį tik aploja.

Šunys, prieš atsiguldami, daug kartų apsisuka vietoje. Galbūt dėl to, kad jų protėviai gyveno

žolėse, kur prieš atsigulant reikėdavo pasiruošti guolį, prilenkiant storesnius augalus ir taip

pasiruošiant sau migį.

Šunims pasireiškia gaujos instinktas. Gauja medžioja kartu, jie vadovaujasi senu šunišku

instinktu – išvaryti svetimšalius, kurie įklysta į jų teritoriją.

Šunų lytinė elgsena irgi instinktyvi. Niekas ir niekada neparodo patinui arba kalei, kaip reikia

elgtis pradedant kergimuisi iki lizdo paruošimo bei apsišuniavimo. Kalės elgesį nulemia hormonai. Net ir motinišką meilę nulemia hormonai. Lytinis poelgis vyksta labai natūraliai. Patinai, kurie kergia ne pirmą kartą, tą atlieka daug įdėmiau, negu pirmą kartą kergiantis. Gamtoje kalė nepailstamai sukasi savo lizde, surenka išsišliaužiojusius šuniukus į krūvą ir tik tada atsigula.

Labai įdomi reakcija – elgesys vandenyje. Šuniukai pirmą kartą vandeniui parodo labai didelį

nerimą. Visus šunis galima išmokyti plaukti. Bladhundai jokio susidomėjimo plaukioti vandenyje ir netgi perbristi vandenį nerodo. Niūfaundlendai labai noriai pliuškenasi ir plaukioja. Pirmą kartą vandenyje šuo jaučia baimę, jis kojas dėsto tartum bėgdamas, bet taip judėdamas išsilaiko ant vandens.

Kada šuo įgauna pasitikėjimą, plaukiojimas tampa pasitenkinimu. Čia, kaip pavyzdį, galime pateikti nardantį ančiuką ir vandens vengiantį viščiuką. Taigi ir tarp šunų yra ančiukų bei viščiukų.

Ar šuo jaučia nuo alkio liūdesį? Ne, tol kol nesudeginami organizme sukaupti riebalai. Alkio

pojūtis pirmomis dienomis būna stipresnis. Dauguma šunų po keturių badavimo dienų tampa mažiau reiklūs pašarui, o taip pat sumažėja pašaro sunaudojimo kiekis.

Kiek ilgai šuo gali išgyventi be miego? 14-77 dienas, tai priklauso nuo šuns organizmo

būklės ir kitų faktorių. Šuo niekada nesnaudžia. Jis miega ir girdi. Jautrumas mažėja nuo miego tąsos, tuo pačiu sumažėja jautrumas ir garsams. Šuo sugeba greitai atsibusti ir kietai įmigti. Miego pagrindas – grynai nervinis mechanizmas.

Ar apsimeta šuo negyvu? Tikrai taip. Smarkiai suimtas šuo gula ir atsipalaiduoja iki visiško

nejudrumo, daugeliu atvejų išsituština ir analinės liaukos. Faktiškai jiems pasireiškia savigynos refleksas, turintis įgimtą charakterį. Ir miegas, ir hipnozė – sulėtėjimo procesų pasireiškimas. Šunis valdo sulėtėjimo ir susijaudinimo procesai. Ir pasyvus miegas yra sulėtėjimo rezultatas, kuris neiššaukia stimuliacijos balanso sutrikimų, dėl to sukeliamas gilus ir ilgas miegas. Miegantis šuo yra be sąmonės. Jis užmiega negirdėdamas garsų, nematydamas, nejausdamas kvapų.

Šunys pasižymi dideliu žingeidumu. Žingeidumas susijęs su egzistavimu – išgyvenimu.

Kiekvienas šuo prieis prie nepažįstamo šuns, apuostys paliktus pažymėjimus, stengsis išsiaiškinti – ar nėra kur nors arti rujojančios kalės. Šuo turi prieiti ir ištyrinėti kiekvieną naują daiktą, kuris atsiranda jo teritorijoje.