Labradoro Retriveriu Veislynas

Iš:

„Mitybos įtaka gyvūnų ligų prevencijai“

 

Autoriai:

Doc. dr. A. Januškevičius, doc. dr. G. Januškevičienė

Doc.dr. J. Kulpys, doc.dr. G. Zamokas, doc. dr. V. Vaitkus

 

Lietuvos veterinarijos akademija

 

 

PAŠARAI ŠUNIMS IR KATĖMS

Šunų ir kačių šėrimui vartojami dviejų tipų pašarai: pagaminti namų sąlygomis ir pagaminti

pramoniniu būdu.

Užsienyje dauguma augintojų renkasi pigius pramoniniu būdu pagamintus pašarus, bet

nemaža dalis augintojų šiuos gyvūnus stengiasi šerti pačių pagamintais pašarais. Šeriant šunis ir kates namų sąlygomis paruoštais pašarais, pastebimas nevisiškas jų subalansavimas visų maisto, mineralinių bei biologiškai aktyvių medžiagų atžvilgiu, todėl gali pasireikšti įvairūs susirgimai. Tokiu atveju šių gyvūnų augintojai turėtų konsultuotis su veterinarijos gydytoju.

Pramoniniu būdu pagamintų pašarų išskiriami šie pagrindiniai tipai:

1. Pašarai, kurie neturi apibrėžto prekinio pavadinimo. Kaip taisyklė, jie gaminami

ir parduodami tik tam tikrame regione norint sumažinti transporto išlaidas. Jie

gaminami iš produktų, kurie yra prieinami ir pigūs. Vartojant šiuos pašarus,

nevisada galima patenkinti gyvūnų poreikius pagal fiziologinę būklę atskirais

periodais, o taip pat juose gali būti atskirų maisto medžiagų perteklius, gali būti

net ir toksinių medžiagų. Todėl tokie pašarai priskiriami pigiems ir nevisiškai

subalansuotiems.

2. Pašarai su individualiu prekiniu ženklu. Gaminami su minimaliomis išlaidomis ir

realizuojami savuose prekybos taškuose. Pagrindinis jų gamybos motyvas –

žema šio pašaro savikaina. Juos gaminant, į maistinę vertę kreipiamas labai

mažas dėmesys. Jeigu augintinių šeimininkas ir veterinarijos gydytojas turės

pakankamai informacijos apie šunų ir kačių šėrimą, tai aukščiau išvardintų

pašarų stengsis nevartoti.

3. Pašarai, turintys žinomą prekinį ženklą. Dauguma plačiai vartojamų pašarų

gaminami iš tam tikrų komponentų, bet ir tai priklauso nuo jų įsigijimo

galimybės bei kainos. Kai kurie komponentai, tokie kaip valgomoji druska,

fosfatai, augaliniai aliejai ir kiti, yra standartiniai. Kitų komponentų sudėtis,

tokių kaip žuvies, mėsos, subproduktų, varpinių grūdų, kaulų miltų, santykis?

gali labai skirtis, nes priklauso nuo daugelio faktorių. Jeigu vykdoma

nepakankama kontrolė, tai atsiliepia ir galutinio produkto kokybei. Šių pašarų

pasirinkimą daugiausiai nulemia prieinama kaina ir geros skoninės savybės.

Jeigu pašaras pigus, gerai ėdamas, nesukelia vidurių užkietėjimo ir kitų

nepageidaujamų reiškinių, tai šunų bei kačių augintojai rinksis, būtent šį pašarą.

Galima pastebėti, kad dauguma augintojų laikosi nuomonės – kuo daugiau, tuo

geriau. Jų nuomone, kad kuo daugiau baltymų, kalcio ir fosforo yra pašaro

sudėtyje, tuo jo vertė yra aukštesnė. Bet tai irgi klaidinga nuomonė ir neteisingas

pašaro pasirinkimas.

4. Aukštos klasės pašarai. Tai – aukštos kokybės ir brangūs pašarai, kurie

parduodami specializuotose parduotuvėse ir veterinarijos klinikose. Jie visiškai

subalansuoti ir optimaliai patenkina gyvūnų organizmo poreikius, gaminami tam

tikriems auginimo periodams bei fiziologinei būklei. Jų gamybai vartojami

komponentai, atsižvelgiant ne į jų kainą, bet į poreikius ir tikslą. Dėl aukšto

maisto medžiagų įsisavinimo lygio ir maisto medžiagų bei jų sudedamųjų dalių

subalansavimo šių pašarų suvartojimo kiekiai mažesni, lyginant su mažai

kaloringais, taip vadinamaisiais ekonomiškais, pašarais.

Lietuvoje įvairiuose prekybos centruose ir specialiose parduotuvėse yra įvairiausio pašaro

šunims: konservuoto, granuliuoto, vidutinio drėgnumo, šaldyto ir kt. Jis skiriasi savo kokybe ir kaina.

Perkant pašarą arba atsirenkant tinkamiausią, reikia atsižvelgti į produkto sudėtį bei paskirtį. Dažnai gamintojas savo gaminį pirmiausia skiria šuns šeimininkui, o tik po to šuniui ar katei, nes įvairios kvapų, dažų priemaišos, mėsos pakaitalai vartojami norint atkreipti pirkėjo dėmesį, tuo tarpu šuniui ar katei jie neturi nė menkiausios maistinės vertės.

Vartojant šunų ir kačių šėrimui pramoninius pašarus, neturime pamiršti, kad:

- ekonomiškas pašaras visada yra prastos kokybės, pagamintas iš pačių pigiausių

žaliavų. Jame mažai šuns organizmui reikiamų maisto medžiagų, jas prastai

pasisavina organizmas, jų energinė vertė palyginus žema. Nors toks pašaras ir atitinka

minimalius šuns ir katės mitybos poreikius, vien jo dažniausiai nepakanka.

Ekonomišku pašaru šeriami šunys ir katės ilgainiui gali susirgti įvairiomis ligomis: jie

blogiau auga, netinkamai formuojasi, jiems atsiranda odos ir skeleto pažeidimų, ima

slinkti plaukai ir net pasikeičia elgesys;

- įprastinis, arba vidutinės kokybės, pašaras gaminamas iš geresnės kokybės žaliavų,

yra maistingesnis bei geriau pasisavinamas negu ekonomiškasis ir, be abejo,

brangesnis;

- aukščiausios kategorijos pašarui gaminti vartojamos aukščiausios kokybės žaliavos,

kuriose yra visų gyvybiškai svarbių ir lengvai pasisavinamų maisto medžiagų.

Prastesnės kokybės pašaro gamybai vartojami kukurūzai, kviečiai ir soja, o

aukščiausios kategorijos pašaro svarbiausi komponentai yra kokybiški mėsos

produktai. Kadangi kokybiško pašaro komponentus organizmas gerai pasisavina,

gyvūnams jo reikia mažiau negu prastesnės kokybės pašaro.

 

 

Pašarą sunku išsirinkti dar ir dėl to, kad daugelis įmonių jį gamina specialiai tam tikrai

grupei, pavyzdžiui, mažiems šuniukams ir kačiukams, suaugusiems ir seniems šunims bei katėms, taip pat nutukusiems gyvūnams, nėščioms ar maitinančioms kalėms ir katėms, aktyviems ir įvairiomis ligomis sergantiems gyvūnams.

Pagal organizmo energijos, baltymų, riebalų, ląstelienos, vitaminų ir mineralinių medžiagų

kiekio poreikį bei pirmines žaliavas pašarai gali būti skirstomi į:

- motinos pieno pakaitalą,

- košeles mažiems kačiukams ir šuniukams,

- pašarą augantiems gyvūnams,

- pašarą vidutinio aktyvumo suaugusiems gyvūnams,

- pašarą aktyviems gyvūnams,

- pašarą vyresniems bei linkusiems tukti gyvūnams,

- pašarą jautriems, alergiškiems šunims bei katėms.

Sveikam augintiniui tinkamą pašarą specialiose parduotuvėse gali padėti išsirinkti pardavėjas.

Tačiau odos ar virškinamojo trakto bei kitomis ligomis sergantiems gyvūnams, pašarą pirkti reikėtų pasikonsultavus su veterinarijos gydytoju.

Maistas šunims dažniausiai būna arba visavertis, arba vartojamas kaip įprastinio raciono

papildas (prie mėsos konservų, skanėstų). Pašarai gali būti sausi, vidutinio drėgnumo, šlapi,

konservuoti ir šaldyti.

Sausojo pašaro paklausa didžiausia. Jis palyginus nebrangus, negreitai gendantis, nes jame

nedaug drėgmės, todėl gali būti perkamas dideliais kiekiais ir jį saugoti galima ilgesnį laiką. Visų rūšių sausojo pašaro mitybiniai komponentai panašūs, bet skiriasi žaliavos, nuo kurių kaip tik ir priklauso, kaip jis virškinamajame trakte virškinamas ir pasisavinamas. Sausasis pašaras gaminamas ekstruzijos metodu, todėl jis būna trapus ir skanus. Labai svarbu, kad sausojo pašaro būtų duodama saikingai, atsižvelgiant į mitybos poreikius ir gamintojo nurodymus. Be to, gyvūnai visada turi gauti pakankamai šviežio ir švaraus vandens.

Vidutinio drėgnumo arba minkštajame pašare yra nuo 15 proc. iki 30 proc. vandens.

Dažniausiai jis gaminamas panašios į mėsos faršą ar jos gabalus konsistencijos. Vidutinio drėgnumo pašaras būna supakuotas atskiromis vidutinio dienos davinio porcijomis, todėl jo nereikia laikyti šaldytuve. Nors toks pašaras yra gerokai brangesnis, jis galėtų būti puiki alternatyva pripratusiems ėsti vien mėsą ar išrankiems gyvūnams.

Tačiau tokiame pašare, ypač, kurį gaminant vartojamas kukurūzų sirupas, būna palyginus daug cukraus. Į jį taip pat dažnai dedama dirbtinių dažų ir konservantų. „Minkštasis“ pašaras prasčiau už sausąjį valo dantis bei masažuoja dantenas.

Konservuotasis pašaras dažniausiai gaminamas dvejopas:

- visavertis, kurio sudėtyje, be gyvūninės kilmės produktų, yra ir grūdinių kultūrų,

- nevisavertis, pagamintas vien tik iš mėsos. Juo šeriant reikėtų duoti papildomo pašaro

(pvz., biskvitų ir t. t.) Konservuotojo pašaro sudėtis, skonis ir kvapas gali labai skirtis.

Todėl labai svarbu parinkti tinkamiausią.

Šaldytas pašaras labai mėgstamas, ypač šunų, nes jame nemažai mėsos produktų. Jo

drėgnumas 30-60 proc. Šaldyto pašaro galiojimo laikas, sudėtis ir paruošimo būdas nurodyti pakuotės etiketėje.

Skanėstai šunims – tai įvairių pavidalų (kaulų, širdelės, apvalūs) papildomas pašaras,

paprastai duodamas treniruočių metu, tarp šėrimų bei kaip mitybos priedas šunims, kurie šeriami vien mėsa ar kitu nevisaverčiu pašaru. Skanėstai gerai valo dantis, masažuoja dantenas. Vieni jų yra pakankamai maistingi, kiti – labai menkos maistinės vertės, dažniausiai pagaminti iš kukurūzų sirupo bei grūdų ir kvepiantys mėsa.

Kietieji skanėstai patenkina natūralų instinktą – graužti. Specialiose parduotuvėse yra

pakankamai populiarių skanėstų, pagamintų iš karvės odos, paprastos ar aromatizuotos – jautienos, vištienos, sūrio ar riešutų skonio. Dažniausiai jie būna kauliukų, batelių, lazdelių formos. Gaminama ir daugybė kitokių kaulų formos kietųjų skanėstų tiek iš gyvūninių, tiek iš augalinių produktų.

Vidutinio drėgnumo skanėstai augintiniams labai patinka, bet juose yra nemažai cukraus ir

įvairių dirbtinių priedų (dažų, kvapų).

Biskvitai – labai populiarūs kietieji skanėstai. Jų būna įvairiausių pavidalų, dydžių, spalvų ir

skonių. Vieni jų iš tiesų labai maistingi, bet ne kaip pašaras, o kaip priedas. Biskvitų sudėtyje gali būti kukurūzų, ryžių luobelių, gyvulinės kilmės subproduktų ir riebalų. Tokio biskvito vidutinė maistinė vertė – apie 20 proc. baltymų, 10 proc. riebalų, 7 proc. ląstelienos. Jo drėgnumas – 10 proc. Kai kurios kompanijos gamina ypatingus skanėstus, siekdamos patenkinti savininkų norą palepinti savo augintinį kažkuo neįprastu. Tai šaldyti skanėstai, pagaminti iš sauso serumo, sojos miltų, gyvulinių ir augalinių riebalų, kukurūzų, želatinos, ir parduodami kaip ledai, supakuoti nedideliuose plastikiniuose puodeliuose su dangteliu. Nors tai ir netikri ledai, mūsų numylėtiniai juos tiesiog dievina.