Labradoro Retriveriu Veislynas

„Mūsų augintiniai gyvena taip trumpai,

tačiau beveik visą gyvenimą jie praleidžia laukdami, kada grįšime namo“

John Grogan „Marlis ir aš“

„...laukdami, kada grįšime namo...“, - kokie išmintingai taiklūs knygos autoriaus žodžiai! Todėl nenuostabu, kad linksmiausia mūsų šuns išdaiga kaip tik ir nutiko eilinę darbo dieną, belaukiant sugrįžtančių šeimininkų.

Jei Blanka (toks mūsų kalytės vardas) galėtų kalbėti, ji itin vaizdžiai ir kruopščiai su dideliu pasimėgavimu nušviestų savo dienos eigą:

6.00 val. E u r e k a ! Prabudo šeimininkas! Pašoku nuo savo kilimėlio ir kaip koks taifūnas

išlekiu į gaivų rytinį pasivaikščiojimą su juo.

6.30 val. Grįžtu namo gerokai palengvėjusi. Įsmunku į miegamąjį ir paskubomis laižau dar

snūduriuojančiai šeimininkei veidą.

7.00 val. Išlydžiu šeimininką į darbą. Nieko tokio, - dar vienas gaujos narys vis dar namuose.

7.15 val. Seku ir skaičiuoju kiekvieną pusryčiaujančios šeimininkės kąsnį. Gal kas nukris?

7.30 val. Pagaliau pusryčiauju aš.

7.45 val. Išlydžiu šeimininkę į darbą. „Tipo“ migdausi. O iš tikrųjų jau matau save namų

karaliene! Gaila, kad mano karalystės valdos apsiriboja tik koridoriumi ir virtuve.

8.00 – 16.00 val. ? Apie Blankos veiklą istorija nutyli....

Kaip tik pastarajame laiko intervale ir įvyko, linksmiausias mūsų Blankos akimis, nuotykis.

Vieną tokią gražią, eilinę Blankos darbo dieną, šeimininkas nieko blogo neįtardamas, grįžo namo. Tačiau, jau rakindamas duris, pasigedo savo kalytės džiaugsmingo brazdėjimo. Vos įžengęs per slenkstį – nustėro. Iš meiliausio mūsų padaro buvo likęs tik jos gultas – žalias minkštas kilimėlis. Įgudęs šeimininko žvilgsnis iš karto įvertino ekstremalią situaciją: visos durys uždarytos, taip kaip ir buvo paliktos ryte, langai sveiki, viskas tvarkoje, tik Blankos nebebuvo savo įprastoje vietoje. Niekas nesidžiaugė sugrįžimu, niekas nepuolė inkšti, džiūgauti ir krėsti kvailybes, niekas nelaižė rankų ir nereiškė besąlygiško paklusnumo, niekas nedaužė savo tvirtos uodegos į sienas pragariškai ritmingu trenksmu, niekas nenešė savo nugraužto jaučio sausgyslės kauliuko ir tuo nebandė parodyti, kaip šiuose namuose smarkiai buvo laukiama....

Mūsų augintinės paprasčiausiai nebebuvo.

Šiurpus netekties jausmas kaip elektra nuplieskė šeimininką. Po įvertintos situacijos piršosi artimiausia mintis – mūsų kalytę pavogė! Tačiau vyriška logika vertė nesutikti: kam vagims lysti į butą, kad pavogtų šunį? Be to, spynos buvo nepaliestos, kambariai nesuversti. Mistika.

Staiga, pro uždarytas svetainės vitražines duris pasirodė gelsvo kailiuko siluetas, kuris spurdėjo, vinguriavo ir atpažįstamai dunksėjo uodega!

Tai buvo ji, - mūsų Blanka, bet ką ji veikia svetainėje ir kaip tenai pateko? Šie klausimai gana greitai tapo ne tokie ir reikšmingi, nes pravėrus svetainės duris šeimininką pribloškė „ne koks vaizdelis“.

Visa persikinė svetainė su smėlio spalvos kilimu juodavo nuo žemių ir buvo panaši į derlingą juodą daržą. Išverstas vazonas, sutryptas kaktusas, iš augalą rėmusių medinių kopėtėlių likę tik drožlės....

Tik vėliau, kaip kokie detektyvai mudu su vyru atsekėme mistinę įvykių seką. Pasirodo išeidami į darbus sandariai neuždarėme svetainės durų, o tik privėrėme jas. Svetainėje pravertas langas sudarė visas sąlygas išdykusiam skersvėjui, kuris ir atidarė duris, tuo pačiu įteikdamas mūsų kalytei nemokamą leidimą apsilankyti uždraustuose apartamentuose. Kaip sėkmingai durys prasivėrė, taip to paties skersvėjo ir buvo užvertos. Akivaizdu, kad mūsų augintinei tai nesukėlė jokio streso ar diskomforto, anaiptol, jinai ėmėsi veiklos – dorojo savo delikatesnes medines kopėtėles, rastas gėlėse. Jei kaktusas šiai veiklai trukdė, teko jį pašalinti. O kaip ji ten dar šeimininkavo, nebandom net įsivaizduoti.

Aišku tik viena, kad ta darbo diena mūsų Blankai neprailgo. Ir ji iki dabar ją laiko linksmiausia savo išdaiga.

Kaip įrodymą, kad ši istorija yra neišgalvota, o aprašyta remiantis gyvenimišku įvykiu, pridedame tą įrodančias nuotraukas.