Fotogalerija
Bruno Dorotė…Nuskambės keistai, bet... mūsų šuo nebekrečia išdaigų. Mes turime puikiai išauklėtą ir paklusnų beveik dviejų metų amžiaus labradorą Bruno. J Bruno toli gražu nebuvo pirmas mūsų šuo (tiek aš tiek mano vyras vaikystėje turėjome šunų), tačiau Bruno buvo pirmasis, į kurio auklėjimą ir gerovę mes žvelgėme suaugusiųjų akimis ir su pritinkamčia atsakomybe. Labradoro pasirinkimą lėmė mūsų artima pažintis su Bora ir Tera. J Kai rinkomės savo šuniuką, tiesą sakant, per daug nesigilinome į detales, tiesiog atvažiavę pas Daivą ir Dainių radome ten kruvą vos prasimerkusių gelsvų kukulių, kurie dar vos ropinėjo savo trumpomis netvirtomis kojytėmis ir bejėgiškai pypsėjo... Ir tada, mums juos bekilnojant ir besukant galvą kuris gi turėtų tapti mūsų šeimos nariu, Bruno atrepečkojo ir pasirinko mus. Kol kiti šunyčiai spaudesi į krūvą ir snūduriavo, mūsų nenuorama ryžtingai priropojo prie manęs ir ėmė čiaumoti mano ranką. Va taip buvo priimtas sprendimas, beliko laukti kol šuo paūgės ir galės keliauti namo. Pirmieji žingsniai namie – išdidus kuduliavimas į virtuvę ir kruvelės padarymas ant pirmo pasitaikiusio kilimėlio. Pirmasis voljeras – sustumtais foteliais ir celofanu atitvertas kambario kampas (beje celofanas vieną naktį buvo sėkmingai pragraužtas, o šuo, po ilgų ieškojimų, aptiktas užlindęs už sofos... kas galėjo pagalvoti kad ten buvo tiek dulkių!). Po to kai netekome mikrofono, brangių ausinių ir poros mobiliojo telefono pakrovėjų – Bruno gavo narvą. Fiziniai ir psichologiniai pratimai – raktas į šuns laimę ir šeimininkų ramybę. Jų trūkumas pasireikšdavo pora apgraužtų šlepečių, suapvalintais rašomojo stalo kampais, nebepirštuotomis pirštinėmis ir pusmetrinėmis duobėmis mano gėlynuose. Vienas mėgstamiausių Bruno paauglystės žaidimų: „pavog kojinę, atbėg pasirodyti, ir tada, kiek įkabindamas, nerk po lova“. Ir net tada kai sutilpti po lova prireikdavo titaniškų pastangų, mūsų šuo sugebėdavo ten įsirangyti. Šia maniją suvaldyti padėjo tik miegamojo paskelbimas „uždrausta zona“ ir visiškas kojinių vagysčių ignoravimas. J Mūsų šuo niekada neparsineša pagalių ar akmenų iš pasivaikčiojimų. Kaip bebūtų, vieną dieną tuo suabejojau radusi gan nemažą šakotą pagalį kieme. Kaip paaiškėjo vėliau – tai buvo jaunos sode augusios vyšnaitės kamienas... Žinoma – juk mūsų šuo niekada neparsineša pagalių iš pasivaikščiojimų – kaip aš galėjau apie jį taip blogai pagalvoti... Iš prigimties lyderis ir maksimalistas mūsų mažiulis nuolat bandydavo užimti gaujos lyderio pozicijas palikdamas skyles kelnių klekšnėse, lipdamas ant mūsų sofos, bėgdamas prieš mus pasivaikščiojimų metu... Bet nuostabu yra tai, kad šis gyvuliukas su laiku suprato, kad lyderiai yra žmonės. Tiesiog nepaprastai gera matyti, kaip iš kuduliuojančio nenuoramos padaužos jis tapo atsipalaidavusiu laimingu šunimi, kuris su džiaugsmu nusimetė rūpinimosi gaujos gerove naštą. Be galo gera žinoti, kad savo darbu ir kantrybe užsitarnavome šito padaro pasitikėjimą ir paklusnumą. Šiandien Bruno nebekrečia išdaigų, šiandien jis tiesiog ramus ir gyvenimu patenkintas šuo. J |
